Išplėstinė paieška
 
 
 
Pradžia>Filosofija>Laimės samprata lietuvių filosofijoje
   
   
   
naudingas 0 / nenaudingas 0

Laimės samprata lietuvių filosofijoje

  
 
 
1234567891011121314151617181920212223242526
Aprašymas

Įvadas. Laimės samprata filosofijos istorijos kontekste. Antika. Viduramžiai. Naujieji laikai. Laimė lietuvių filosofijoje. Laimė senojoje lietuvių pasaulėvaizdoje. Laimė Vilniaus universiteto filosofų darbuose. Lietuvos švietėjiškosios epochos filosofai apie laimę. Laimė moderniojoje lietuvių filosofijoje. XX amžiaus pirmoji pusė. XX amžiaus antroji pusė. Išvados.

Ištrauka

Pasirinktos temos aktualumas. Filosofinė etika bando atskleisti moralės kilmę, aiškina žmogaus ir visuomenės gyvenimo moralės normas. Kelia klausimus: kas yra gėris ir blogis, kokių vertybių žmonės siekia, koks tų vertybių tarpusavio santykis, kokios vertybės įgalina atsirasti laimei, ar egzistuoja universalios moralės normos, ar vertybines nuostatas nulemia aplinka, politinės ir ekonominės sąlygos, ar moralė yra mūsų autonominiai vidiniai principai, ar deramo auklėjimo padarinys?
Visais laikais filosofai bandė atsakyti į klausimą: kas tai yra laimė? Buvo klausiama, koks etikos vaidmuo, nustatant tas veikimų normas, prie kurių žmonės privalo taikyti savo veiksmus, norėdami pasiekti laimę. Rūpėjo, kodėl žmogus savo veiksmus, kokie jie bebūtų, turi tvarkyti pagal aukščiausiąjį tikslą – laimę. Ši problema gyvai jaudino visų laikų mąstytojus. Laimės klausimas žmogui yra artimas ir svarbus. Laimės fenomeno analizę paskatino ir faktas, jog Lietuvos filosofų požiūris į laimę kol kas nesusilaukė platesnio tyrinėjimo.
Tyrimo objektas. Nagrinėjant lietuvių filosofų etines nuostatas, reikia atsižvelgti į tą laikotarpį, kuriame jie rašė. Lietuvos filosofija iki XIX a. formavosi ir vystėsi veikiama daugiausia atėjusių iš Vakarų filosofinių koncepcijų. Tačiau ne visos jos čia rado atgarsį (vienos tiesiog nebuvo žinomos, kitos - atmestos). Taip formavosi Lietuvos filosofinės tradicijos, kurios veikė lietuvių galvoseną, gyvenimo būdą.
Per filosofiją atsiskleidžia tautos mentalitetas, jos vertybinė orientacija. Todėl filosofijos istorijos išmanymas padeda išryškinti tautos politinių bei kultūrinių tradicijų sampratą, suvokti praeitį. Pagoniškoji Lietuva su savo gyvenimo būdu turėjo aiškią vertybinę orientaciją, moralines normas (tai pažymi savo darbuose P. Dundulienė, M. Gimbutienė, A. J. Greimas, R. Rimantienė, N. Vėlius). Nuo XIII a. ant pagoniškojo pasaulėvaizdžio klodo pradėjo klotis krikščioniškasis. Tai sudarė pamatą plėtotis europietiškajam klodui (kurio pagrindas kilo iš antikinės filosofijos). Tokiu būdu krikščioniškoji filosofija pradėjo veikti lietuvių sąmonę bei kultūrą. XVI a. atgimimo europietiškos idėjos pasiekė ir Lietuvą. Čia jos tapo pagrindu vystytis mokslui ir žmogaus vidinio pasaulio suvokimui kaip fenomenui. Todėl aptarti laimės ir prasmės temą skatina noras kalbėti apie žmogų ne aprašinėjant jo išorinį elgesį ir sąlygas, bet gilinantis į jo vidujiškumą, santykį su savo gyvenimu, su pačiu savimi.
Etikos uždavinys yra nustatyti tas veikimų normas, prie kurių žmonės privalo taikyti savo veiksmus. Visus žmogaus veiksmus, kokie jie bebūtų, turi tvarkyti aukščiausias tikslas. Pagaliau ir proto kuriami vaizdiniai ar kūriniai, ir bet kokia praktinė veikla privalo būti tvarkomi etikos normų ar dėsnių. Taigi negali būti nei laisvo nuo etikos dėsnių meno, nei finansų, nei laisvos nuo etikos taisyklių politikos. Plačiau kalbėdami apie žmogaus veiklą, prieiname prie vertybių idealų prasmės, kuri gimdo žmogiškosios laimės sampratą.
Tiriamų idėjų savitumas. Nesileidžiant į painius filosofinius ginčus apie vertybių prigimtį ir egzistavimo pobūdį, reikia pasakyti, kad vertybės gyvuoja istorinėse kultūros srityse ir žmonių sąmonėje. Jau Platono laikais pradedama skirti gerus dalykus ir gėrį, gražius daiktus, gražius žmones ir grožį, kilnius poelgius ir kilnumą, dorus veiksmus ir dorybę, imama svarstyti, kas yra gėris, grožis, dorybė, tiesa, teisingumas, laimė ir pan. Vėliau prieinama prie minties, kad šios bendrybės, nepaisant skirtingumo pagal turinį, priklauso tai pačiai vertybių kategorijai – tą, kurią drąsiai galime pavadinti laime.
Tačiau svarbiausia, kad vertybės išreiškia ne tai, kas praktiškai yra, buvo ar galėtų būti, bet tai, kas turėtų, privalėtų būti, net jeigu tas privalėjimas negali būti visiškai įgyvendinamas. Vertybėse yra privalėjimo momentas, kurio negalima išvesti iš realių faktų. Galime tiksliai aprašyti kilnaus poelgio, žygdarbio vyksmą kaip faktą, bet nuo jo būdo eiti prie teigiamo jo vertinimo. Kartu nėra būdo iš fakto išvesti privalomybę. Privalomybė pajaučiama suvokiant vertybę. Tad vertinimas yra laisvą valią turinčio individo (žmogaus) sprendimas, privalėjimas – jo apsisprendimas, paremtas moralinių vertybių, iš jų plaukiančių normų, kaip kriterijaus, suvokimu. Laimė individo akiratyje iškyla kaip savitikslė, aukščiausioji jo asmeninio gyvenimo vertybė, nors pasiekiama santykyje su kitomis vertybėmis. Kartu laimė kyla kaip privalomybė.
Reikėtų pabrėžti, kad laimė yra nepaprastai individuali, intymi, tiksliai neapibrėžiama išgyvenimų visuma. Tarp laimės idealo ir realaus žmogaus pasitenkinimo gyvenimu visada yra didesnis ar mažesnis skirtumas. Nuo laimės, kaip idealo, turime skirti realią žmogaus laimę, kurios turinį sudaro daugumos patenkinimas ir su tuo susiję nuolatos išgyvenami teigiami jausmai, taip pat teigiamas savęs ir savo gyvenimo vertinimas. Tad apie realią laimę galima kalbėti kaip apie dvasinę harmoniją, kada žmogaus sąmonėje vyrauja teigiami išgyvenimai, palaikomi atitinkamos veiklos ir elgesio. Tad apie laimingą ar nelaimingą gyvenimą galima kalbėti labai sąlyginai. Tarp vieno ir kito neįmanoma išvesti griežtesnės ribos. Kaip klostosi individo gyvenimas, kiek jis jaučiasi laimingas, lemia daug numatomų ir nenumatomų veiksnių. Objektyvios sąlygos – tai artimoji socialinė aplinka, visuomeniniai istoriniai įvykiai bei aplinkybės, sudarančios bendrąją mūsų gyvenimo situaciją, kurią individas nedaug tegali paveikti ar pakeisti. Tad galėtume sakyti, kad ir individo laimės samprata yra visų vertybių visuma.
Laimė yra subjektyvus individo išgyvenimas, tačiau pasiekiamas tik individui peržengiant savo subjektyvumą, realizuojant jį objektyviai reikšmingu būdu. Todėl šio darbo įvade pabandysime toliau apžvelgti Laimės sampratą istoriniu pjūviu. Pradedant nuo antikos iki šių dienų, galiausiai apžvelgiant šią sąvoką Lietuvos filosofų darbuose, kuris ir yra šio darbo tikslas. ...

Rašto darbo duomenys
Tinklalapyje paskelbta2006-12-11
DalykasFilosofijos diplominis darbas
KategorijaFilosofija
TipasDiplominiai darbai
Apimtis34 puslapiai 
Literatūros šaltiniai49
Dydis51.32 KB
Autoriusjonas
Viso autoriaus darbų1 darbas
Metai2006 m
Klasė/kursas4
Mokytojas/DėstytojasIrena Daugetienė
Failo pavadinimasMicrosoft Word Laimes samprata lietuviu filosofijoje [speros.lt].doc
 

Panašūs darbai

Komentarai

Komentuoti

 

 
[El. paštas nebus skelbiamas]

 
 
Ar šis darbas buvo naudingas?
Taip
Ne
0
0
Pasidalink su draugais
Pranešk apie klaidą